Fotografija man yra apie būseną.
Apie tai, kas nutinka tarp įkvėpimo ir iškvėpimo.
Apie sekundę, kai žmogus pamiršta, kad yra stebimas.
Kai kūnas tampa tikras.
Kai žvilgsnis nustoja vaidinti.
Fotografuodama saugau ne žmonių veidus, o jų būsenas.
Fiksuoju tą tylų sugrįžimą į save.
Pastebiu ir tai, kas gimsta tarp žmonių.
Žvilgsnius, kurie susitinka.
Rankas, kurios trumpam susiliečia.
Tą neapibūdinamą ryšį, kuris atsiranda, kai žmonės yra tikri vienas su kitu.
Kartais tai tyla.
Kartais juokas.
Kartais akimirka, kuri trunka tik sekundę –
bet joje telpa visa istorija.
Mano nuotrauka – tai inkaras.
Ne tam, kad laikytų vietoje.
O tam, kad leistų sustoti.
Sustoti ir prisiminti,
kaip tada jauteisi.
Koks buvo tavo kvėpavimas.
Kiek gyvybės buvo tavo akyse.
Nuotrauka išlaiko jausmą,
kai laikas jau nukeliavo toliau.
Ji tampa tylia vieta, į kurią gali sugrįžti.
Be skubėjimo.
Be vaidmens.